Kodėl atleidimas yra toks svarbus ir gyvybiškai reikalingas kiekvienam tikinčiam žmogui? Ką Jėzus ir Šv. Raštas mokina apie atleidimą?

„Kai stovite melsdamiesi, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas, kuris danguje, galėtų jums atleisti jūsų nusižengimus“ (Mk 11, 25).

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 9).

„Tuomet Petras priėjo ir paklausė: ‚Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?‘ Jėzus jam atsakė: ‚Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių‘“ (Mt 18, 21-22).

„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).

Biblijoje daugybė vietų, kur nurodoma, kad atleidimas pirmiausiai reikalingas mums, kurie supykstame, įsižeidžiame ar esame įskaudinami. Jei neatleisime kitiems jų nusižengimų, mums patiems nebus atleista. Tai reiškia, kad mes būsime apkaltinti neatleidimu. Supykę bei nenorėdami atleisti patys sau kenkiame. Tačiau kai draugas tave išduoda ar užpuolikas atima tavo turtą ar kaip kitaip pakenkia tau ar tavo šeimai, atrodo taip natūralu supykus trokšti keršto ar teisybės atstatymo.

Trokšti teisybės yra viena, o nešiotis širdyje pyktį, kuris ilgainiui visada perauga į kartėlį bei neapykantą, visai kas kita. Kai kurie psichologai teigia, jog neatleidžiant gali greičiau sušlubuoti tiek fizinė, tiek emocinė sveikata, pavyzdžiui, padidėti kraujospūdis, apimti depresija ar kitos lėtinės ligos. O ką jau sakyti apie žalą vyro ir žmonos tarpusavio santykiams? Ne veltui Biblijoje rašoma: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums“ (Ef 4, 32). Dažną kartą net tenka girdėti, kad žmogui atleidus savo kaltininkui, Dievas išgydė ir fizines kūno ligas. Taigi, neatleidimas ir ilgalaikis pykčio nešiojimas veikia kaip nuodas – kenkia mums ir fizine prasme.

Ką reiškia atleisti?

Atleisti – tai dovanoti įskaudinusiam ar mums prasikaltusiam asmeniui. Graikiškas žodis, Biblijoje verčiamas „atleisti“, pažodžiui reiškia „leisti išeiti“. Pats Jėzus kabėdamas ant kryžiaus meldė Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro” (Lk 23, 34).  Jėzus suvokė, kad žmonės ne visada supranta, ką jie daro, ir kokias pasekmes tai gali sukelti. Jis meldė Tėvo atleidimo, nes mylėjo kiekvieną, net tą, kuris Jį tuo metu kankino, piktinosi ar keikė. Biblija moko, kad tikro atlaidumo pamatas yra nesavanaudiška meilė, nes ji nelaiko nuoskaudų. Atleidimas – tai žmogaus laisvos valios sprendimas, jis nesusijęs su kaltės dydžiu ar situacijos sunkumu, tai taip pat nesusiję su žmogaus jausmais ar tuometine emocine būkle.

Ar lengva atleisti?

Biblijoje niekur nėra paminėta, kad atleisti reikia, kai lengva, o neatlesiti galima, kai sunku. Tai tiesiog faktas, jog turime atleisti, kad mums būtų atleista. Atrodo taip paprastai, tiesa, bet realiame gyvenime nėra lengva taip padaryti.  Vis dėlto mūsų skausmas, netektis ar skaudus nusivylimas neturėtų mums kalbėti garsiau už dievišką tiesą. Nuspręsdami atleisti nežiūrime skausmo ar liudnų pasekmių, tiesiog renkamės vienintelę teisingą išeitį. Man asmeniškai atleisti visada lengviau, kai visą savo skausmą bei neviltį, visą savo širdį išlieju asmeniškai Viešpačiui maldoje. Stengiuosi Jam vienam asmeniškai išsakyti visus savo jausmus tuo metu ir mudviejų pokalbio pabaigoje visada prašau Jo padėti man atleisti savo kaltininkams, nes žinau, kad ten, kur aš šiandien esu silpna, Jis – stiprus.

 Ar atleisti reiškia pamiršti ir gyventi tarsi nieko neįvyko?

Jokiu būdu ne! Atleisti, tikrai nereiškia pamiršti. Atleisdami mes nereikalaujame, kad būtų sugrąžinta ar atstatyta tai, kas dingę ar neįmanoma sugrąžinti, bet prarastas pasitikėjimas turi būti atstatytas. Jei vyras ar žmona prarado sutuoktinio pasitikėjimą, tas pasitikėjimas turi būti atstatytas labai konkrečiais veiksmais ir sąmoningomis pastangomis. „Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo“ (Pat 28, 13). Neužtenka vien išpažinti savo kaltę, reikia ir atsisakyti toliau tęsti blogai elgtis. Mano atleidimas nereiškia, kad aš toliau leidžiu su manimi neteisingai elgtis ir kaip kitaip mane išnaudoti.

Atleisti, tai nereiškia:

• Pritarti netinkamam elgesiui. Tie, kas blogus poelgius vadina nekenksmingais arba juos pateisina, Biblijoje yra smerkiami (žr. Iz 5, 20).
• Apsimesti, kad nieko neįvyko. Nors Dievas atleido karaliui Dovydui sunkias nuodėmes, Jis neapsaugojo jo nuo nuodėmingo elgesio pasekmių. Dievo valia Dovydo nuodėmės net buvo užrašytos ir yra atmenamos iki šiol (žr. 2 Sam 12, 9-13).
• Leistis išnaudojamam. Tarkim, kokiam nors asmeniui paskolinate pinigų, o jis viską iššvaisto ir skolos grąžinti neturi iš ko. Jei atleidote žmogui, pasiskolinusiam ir negrąžinusiam jums skolos, tai nereiškia, kad ateityje vėl turite jam skolinti (Ps 37, 21; Pat 14, 15; Gal 6, 7).

• Atleidinėti įsivaizduojamas nuoskaudas. Derėtų pripažinti, kad neretais atvejais nuoskauda, kurią jaučiame, tėra įsivaizduojama ir kad įsižeisti neturėjome pagrindo. Biblijoje sakoma: „Neskubėk supykti, nes pyktis glaudžiasi prie kvailojo krūtinės“ (Ekl 7, 9).

Atleisti mums reikia kasdien ir net daugiau nei kelis kartus. Nepaslaptis, kad neatleisdami mes kietiname savo širdį, o Dievui be galo svarbi mūsų širdies būklė. Užverdami širdies duris žmogui, užveriame jas ir Dievui, o atleisdami – atidarome jas vėl. Pyktis ir pagieža mus sustabdo, neleidžia judėti į priekį, tarsi surakina vienoje vietoje ir mes nustojame bręsti bei džiaugtis kitais, mus supančiais dalykais. Būti atlaidžiam lengviau, jeigu savo artimą priimame tokį, koks jis yra, su visomis silpnybėmis ir teigiamais bruožais. Jei sutelkiame dėmesį į tai, ką kitas padarė negerai, labai lengva pamiršti, ką padarė gerai. Tačiau ar šioje vietoje norėtume sustoti? Prisiminkite, tobulų žmonių nėra. Ne išimtis ir jūs. Būkime jautrios ir atlaidžios dvasios, o Dievui leiskime būti teisingu Teisėju.

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Oras darosi vis vėsesnis ir tamsesnis, dienos trumpėja. Helovinas jau už kampo. Tikimasi, kad amerikiečiai Helovinui išleis 9,1 milijardo dolerių. Pirkėjai papuošimams bei dekoracijoms išleis vidutiniškai po 86,13 USD. Remiantis „World Book Encyclopedia“, Helovino kilmė siejama su senovės pagonių festivaliu, kurį prieš daugiau nei 2000 metų šventė keltai, dabartinės Jungtinės Karalystės, Airijos ir Šiaurės Prancūzijos dalyse. Festivalis vadinosi „Samhain“ (tariama SOU inas), kuris reiškia „vasaros pabaiga“, ir jis pažymėjo tamsaus žiemos sezono pradžią. Jis buvo švenčiamas apie lapkričio 1 d. Devintajame amžiuje Katalikų bažnyčia įsteigė naują šventę „Visų šventųjų diena“, dar vadinamą „All Hallows“, t.y. „tas, kuris yra šventas“. Šios šventės išvakarės buvo žinomos kaip „Visų šventųjų vakaras“ (ang. kl. „All Hallow’s Eve“), kuris galiausiai buvo sutrumpintas iki Helovino.

Dabar jau miręs satanistų bažnyčios įkūrėjas Antonas Szandoras LaVey yra pasakęs: „Satanistų bažnyčia švenčia dvi pagrindines šventes – Haloviną ir Walpurgisnacht (švenčiama Vokietijoje). Džiaugiuosi, kad krikščionių tėvai leido savo vaikams garbinti velnią bent vieną naktį per metus. Sveiki atvykę į Heloviną.“ Velnio garbintojai švenčia 8 šventes. Svarbiausia iš jų yra „Samhain“ (Helovinas). Tie, kurie praktikuoja vudu ir kitas raganavimo formas, šį įvykį mato kaip šventą. Kokios Velykos ir Kalėdos yra krikščionims, tai Helovinas – okultiniam pasauliui.

Matydamas, kaip žmonės reguliariai išlaisvinami iš demonų įtakos ir kokią žalą žmonėms daro demonai, aš nesuprantu, kaip kiekvienas, turintis blaivų protą, gali švęsti tokią šventę.

Kodėl aš negaliu švęsti Helovyno? Nes tai:

• Išaukština baimę. Mes, kaip krikščionys, švenčiame tikėjimą. Mes esame tikintys. Mes priklausome tikėjimo šeimai. Mes turime tikėjimo dvasią. Mes turime tikėjimo dovaną ir esame pašaukti gyventi tikėjimu! Tobula meilė išstumia baimę, o ne ją švenčia!
• Išaukština tamsą. Jėzus yra pasaulio šviesa. Mes esame pašaukti būti šviesa šiam pasauliui. Dievo žodis yra šviesa. Krikščionybė niekur negarbina tamsos! Dangus niekada nebus užtemdytas nakties.
• Išaukština mirtį. Vienintelė mirtis, kurią prisimename, yra Jėzaus mirtis. Jis prisikėlė ir nugalėjo mirtį. Mes tikime kryžiumi, o ne kaukole!

Jei mes mėgdžiojame pasaulį, prarandame išskirtinumą; jei atsiribojame nuo pasaulio, prarandame įtaką. Krikščionims reikia domėtis kultūra, jei tikimės padaryti poveikį, tačiau Biblijoje aiškiai rašoma, kad mes neprisitaikytume prie pasaulietinės kultūros.

Pastorius Vlad Savchuk  

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus​.
(Efeziečiams 5, 14)

Kiek laiko sėdime ant savo bažnytinių suolų puoselėdami pamaldžius jausmus? Kiek laiko lankome Biblijos mokyklą, maldos vakarą, o gal dar ir chorą? Ir kas iš to? Kiekvieną sekmadienį, trečiadienį ir penktadienį tai mus statydina. O daugiau?
Kas vyksta mūsų bažnyčioje? Kada paskutinį kartą girdėjau Jėzaus balsą? Kada privedžiau žmogų prie tikėjimo?
Tyla, metų metai tyla. Ir tai nėra blogiausia. Karšta meilė Jėzui tapo sisteminiu mąstymu ir mokslu. Kai kas nors pamokslauja, patikrinu, ar tai atitinka Bibliją, ar ne, ar kalba Šventoji Dvasia.
Štai kodėl Jėzus šias bažnyčias vadina negyvomis ir miegančiomis. Štai kodėl Azijos bendruomenės, kurias įkūrė Paulius, užmigo ir jų nebėra. O kas nutiks mums?
Štai kodėl Jėzus sako: Kelkis iš numirusių, pabusk, kuris miegi!!! Šiandien, jei išgirsi Jo balsą, pabusk! Atgailauk dėl savo kietos širdies ir pasididžiavimo. Prašyk atleidimo dėl šaltos širdies. Prašyk Šventosios Dvasios iš naujo užkurti meilės ugnį. O tada kasdien eik į savo kambarėlį ir prašyk Jėzaus, kad tave panaudotų. Pasakyk Jam, kad esi pasirengęs eiti visur, kur Jis tave siunčia. Ir jei susidaro įspūdis, kad Jis nori, jog padarytum tą ar aną, tada daryk tai. JIS nori, kad taptum palaiminimu daugeliui! Bet nenustebk dėl to, ko prašo Jėzus. Tai nėra dideli dalykai, bet Jis padarys kažką didelio iš tavo mažų žingsnių. JIS tai padaro, o ne tu.
Nusiimk tradicijos akinius ir vėl skaityk Bibliją kaip vaikas – tada Jis vėl tau prakalbės. O tada daryk, ką Jis sako. Tada Jis vėl taps tavo šviesa ir tave prikels. Pabusk!!!

O Jėzau, Tu esi gyvenimas, o ne miręs mokslas! Uždek mano širdį ir gyvenimą savo meile! Meile, kuri mane skatina veikti. Ačiū, Tu esi su manimi. Aš pasitikiu Tavimi!!!

Frank Lauermann

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Nė vienas iš mūsų negali ištverti streso nesulaukęs neigiamų pasekmių! Taip yra dėl to, kad Dievas sukūrė mus gyventi bei veikti ramybėje. Jo artumas yra vienintelė vieta, kurioje galime gyventi laimingai ir sėkmingai.

Žvelgdamas atgal į pirmuosius savo trisdešimt trejus gyvenimo metus, pats be galo stebiuosi, kaip išgyvenau stresą, kurį kartais patirdavau. Aš patyriau fizinį stresą; taip pat stresą santuokiniame gyvenime; išgyvenau stresą dėl savo finansų; patyriau daug streso darbe ir kitokio pobūdžio įtampų.

Aš buvau nepatyręs pastorius sparčiai augančioje bažnyčioje, neseniai sukūręs šeimą ir gaudavau tikrai mažą atlyginimą, ir dar įvairios kitos įtampos be šių jau minėtų. Buvau tikrai dėkingas, kad Viešpats naudojo mane, jog pagelbėčiau kitiems žmonėms ir kad mūsų bažnyčia augo, tačiau tuo pat metu mane sekino stresas.

Dievas gydė mano širdį ir mokė, kaip gyventi ramybėje, kai aš skaičiau Izaijo knygos 9-ą skyrių: “<…> Jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo” (Iz 9, 6-7).

Tai paprasta tiesa, pakeitusi mano gyvenimą ir išmokiusi, kaip susidoroti su mane slegiančiu stresu: kuo labiau Jėzui leidžiame valdyti mūsų gyvenime, tuo daugiau pasiliekame Jo teikiamoje ramybėje. Kuo daugiau mes valdysime savo gyvenimus, tuo daugiau streso patirsime. Taip, aš buvau tikintis ir pastorius, tačiau buvo daugybė gyvenimo sričių, kur visiškai nepaklusdavau Viešpačiui. Dėl to aš pats ieškojau sprendimų ir už tai brangiai sumokėdavau.

Tas pats principas veikia ir santuoką. Kuo daugiau prieigos suteiksite Jėzui jūsų santuokiniame gyvenime, tuo daugiau ramybės sulauksite! Dievas nori, kad jūsų santuoka būtų laiminga, saugi ir intymi. Dievas myli jus ir nori palaiminti, bet Jo palaiminimas yra po Jo sparnu!

Jimmy Evansas
„MarriageToday“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

Taip dažnai mes pasiduodame pagundai ir imame lyginti save su kitais: kas sėkmingesnis, kas iškalbingesnis, kas turtingesnis, kieno mašina geresnė; kas ką nupirko, o kas pardavė, kieno namai jaukesni, kas dirba patrauklesnį darbą, o kieno vaikai protingesni; kas sveikiau gyvena, o kieno nuotraukos gražesnės socialiniuose tinkluose… Tam pabaigos nėra ir nebus. Net ir geri dalykai, jei žiūrėsime į kitus bei lyginsimės su jais, gali tapti mums didele kliūtimi sugrįžti prie savęs ir gyventi mums Dievo dovanotą gyvenimą.

Kai Dievas tave kūrė, Jis sudėjo viską, ko tau reikia, jog įgyvendintum savo pašaukimą. Jis sąmoningai ir iki mažiausių detalių viską apgalvojo ir sudėjo pačius geriausius dalykus: suteikė tik tau būdingus ir unikalius talentus bei pajėgumus, kūrybingumą, išvaizdą, kalbėseną bei balso tembrą. Jis sukūrė nepakartojamą asmenybę. Tu turi viską, ko tau reikia šiame gyvenime.

Kai Dievas kūrė visatą bei planetas, visa augaliją ir gyvūniją, Jis „matė, kad tai gerai“, bet kai sukūrė žmogų, Jis įvardino tai „labai gerai“. Labai gerai – reiškia nėra ko pridurti, nieko netrūksta, geriau jau nepadarysi.

Kai matome kito žmogaus talentą, sugebėjimus, ištvermę ar puikią išvaizdą, dažnai pagalvojame, kad to norėtume, tuo pat metu nuvertindami mums suteiktus talentus bei sugebėjimus. Tačiau kai tik bandome būti ne savimi, vargstame ir apsunkiname sau gyvenimą. Tarsi traukiame ne mūsų galioms skirtą pilną vežimą. Ypač tai būdinga tiems žmonėms, kurie dar savęs neatrado ir nepažino. Žinokime, kad Dievas išlieja patepimą tik ten, kai mes sekdami Dievu būname tuo, kuo Jis mus sukūrė būti – čia atsiveria didžiausi Dievo stebuklai – net jei reikia vienoje ar kitoje srityje padirbėti, mes išsipildome ir jaučiame malonę, esame laimingi ir laiminame aplinkinius savo būvimu.

Šioje vietoje noriu papasakoti vieno pastoriaus istoriją. Jis mėgsta rytais bėgioti, kad palaikytų puikią sportinę formą. Sykį ryte bėgdamas priekyje, maždaug vienos mylios atstumu, jis pamatė kitą bėgiką. Nusprendė pasivyti jį ir aplenkti, taip tarsi norėdamas laimėti nematomas varžybas. Po kelių minučių jis pasivijo neskubantį kitą bėgiką, patenkintas aplenkė, bet dar pabėgėjęs kelias minutes priekyje pastebėjo, kad „belenktyniaudamas“ prabėgo savo posūkį ir dabar teks gerokai grįžti atgal, kad pasiektų savo bėgimo tikslą laiku.

Ar taip kartais nenutinka ir mums, kai lenktyniaudami su tais, kurie to net nežino, mes iššvaistome daugybę savo jėgų ir laiko, o galiausiai, bent jau geriausiu atveju, tenka sugrįžti atgal, jei norime tęsti mums skirtą unikalią kelionę. Vienintelis varžovas, su kuriuo tikrai verta lenktyniauti – esame mes patys – tik mes galime įveikti savo distanciją, ir ją mums reikia įveikti kaip galima geriausiai – būkime geriausia savo paties versija, nes tokius mus sukūrė Dievas. Nei kaimynai, nei bendradarbiai ar broliai, seserys nėra mūsų konkurentai. Visiškai normalu, kad vieniems sekasi vieni dalykai, o kiti pirmauja kitose srityse – kiekvienam suteikta skirtinga malonė.

Karalius Saulius pavydžiai norėjo tos malonės, kurią Dievas buvo suteikęs Dovydui. Nors stipriai jį persekiojo ir ne vieną sykį taikėsi nužudyti Dovydą, Saulius pats prarado tai, ką turėjo – valdžią, sostą, artimųjų meilę bei tautos pagarbą. Saulių pražudė tai, kad jis norėjo įtikti kitų nuomonei ir nepaisė jam Dievo suteikto palankumo, o pavydas Dovydui net atėmė Sauliui protą.

Linkiu mums visiems pasimokyti iš Biblijos istorijų, įgauti Dievo išminties ir būti dėkingiems bei mėgautis mums asmeniškai suteiktomis Dievo dovanomis, nes taip keičiame istoriją ir palaiminame esančius šalia. Išdrįskime būti unikalūs – būkime savimi.

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI

« Grįžti į blog’ą

Prisiminkite tą laikotarpį, kai jūs įsimylėjote savo sutuoktinį. Jūs valandų valandas praleisdavote kartu. Jūs supratote, kad jus traukte traukia vienas prie kito, bet turbūt esminis to proceso veiksnys buvo žodžiai. Jūs kalbėjot ir kalbėjot, ir kalbėjot. Bendraudami jūs įsimylėjote vienas kitą ir būtent bendravimas padės jūsų meilei išlikti.

Nesvarbu, ar esate vedęs metus ar trisdešimt metų, jūsų santykiai bus tiek stiprūs, kiek bendraujate. Yra penki esminiai faktoriai, kurie būtini norint, kad jūsų santuokoje bendravimas tik gerėtų:

Tinkamas tonas

Viskas, ką sakote savo sutuoktiniui, turi būti pasakyta tinkamu tonu. Tiesą sakant, dažnai tonas pasako daugiau nei patys žodžiai. Jei pasakysite „Tu esi toks nuostabus“ meiliu tonu, tai be galo skirsis nuo sarkastiško ar kandaus „Tu esi toks nuostabus“ tono.

Tonas atskleidžia kitam asmeniui, ar tau rūpi, ar ne. Taip galite reikšti empatiją ir supratimą, balso tonas perteiks moterims saugumą, o vyrams pagarbą. Tai yra reikšmingi poreikiai, ir tinkamas balso tonas padeda juos patenkinti. Visada stebėkite, kokiu tonu kalbate su savo sutuoktiniu.

Skirkite pakankamai laiko

Tam, kad bendravimas būtų produktyvus, turite neskubėti ir turėti pakankamai laiko. Pavyzdžiui, jūsų santuokai bus labai naudinga, jei kiekvienais metais suplanuosite pabėgti nuo namų rutinos ir kelias dienas išvyksite kitur, kur aktyviai bendraudami leisite laiką kartu. Užuot reagavę į įvykius, vykstančius aplinkui, atsitraukite ir planuojate iš anksto. Pavyzdžiui, jūs skyrėte laiko aptarti savo metinį biudžetą arba išvykote į atgaivos savaitgalį kartu ieškoti Dievo bei jūsų šeimos ateities vizijos.

Tačiau asmeniniam bendravimui kasdien reikia mažiausiai valandos ar daugiau. Tai yra, kai vyras ir žmona dienos pabaigoje atsiveria vienas kitam. Jūs išjungiate telefonus ir akis į akį kalbatės apie darbą, vaikus ar bet kurias iškilusias problemas. Jei nerandate valandos per dieną kalbėtis, esate per daug užsiėmęs.

Galiausiai intymus bendravimas gali užtrukti nuo penkių iki dešimties minučių per dieną. Tai bet koks meilus bendravimas: sakote, kad mylite ar vertinate vienas kitą. Tai gali būti lytinių santykių dalis, bet nebūtinai. Nors tai tik nedidelė jūsų dienos dalelė, laikas, praleistas intymiai bendraujant, yra būtinas norint, kad jūsų santuoka būtų stipri.

Abipusis pasitikėjimas

Santuokoje pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Sutuoktinis neatvers tau savo širdies, jei nepasitikės tavimi. Esu girdėjęs, kaip kažkas sakė, kad pasitikėjimas yra pelnomas lašais ir prarandamas kaušais. Jūs pasitikėjimą ugdote būdamas ištikimas, nuoširdus tarnas, pasiaukodamas ir išlikdamas nuolankus. Jį taip pat stiprinate būdami rūpestingi, empatiški ir dėmesingi.

Konflikto metu jūs kuriate pasitikėjimą būdami prieinami ir atsakingi. Jūsų sutuoktinis žino, kad jam ar jai nebus atkeršyta, jei jums ką nors pasakys. Jei jums paprieštaraus, jus nesislėpsite ir neversite kaltės kitam. Jūs taip pat stiprinate pasitikėjimą išlaikydami konfidencialumą – jūsų santuokinio gyvenimo detalės neišeina už jūsų santuokos ribų.

Mūsų santuokos pradžioje Karen manimi nepasitikėjo. Šiaip aš to nusipelniau, nebuvau geras vyras, buvau neatsargus. Nebuvau jai jautrus. Tačiau vieną dieną man pavyko atkurti jos pasitikėjimą, kai pradėjau teisingai elgtis, prisiėmiau atsakomybę ir vėl jai atvėriau savo širdį.

Tiesos ir meilės atmosfera

Laiške Efeziečiams parašyta – „kalbėkite tiesą meilėje“ (Ef 4, 15), nes taip mes tampame panašūs į Kristų. Šie du veiksniai – tiesa ir meilė – turi lydėti vienas kitą. Bendraudami turime būti atviri, ir jei mes nekalbame tiesos savo santuokoje, turėsime didelių problemų. Tačiau malonė paruošia kelią tiesos žodžiams. Kalbėti tiesą be meilės yra labai vienpusiška ir gali atrodyti piktai. Sutuoktinis gali jaustis tarsi puolamas.

Yra du skirtingi kalbėjimo būdai. Tarkime, jūsų sutuoktinis sako tai, kas jus skaudina. Galite atšauti savo sutuoktiniui sakydami: „Klausyk, vakar tu pasakei tai, o turėjai omenyje tai, ir aš žinau, kad bandai man atkeršyti už tai, kas nutiko praėjusią savaitę.“ Jūs įsitraukėte į pokalbį, jau padarę išvadą. Gali atrodyti, kad sakote tiesą, bet jūsų sutuoktinis tuoj pat ims gintis.

Geresnis būdas – pradėti pokalbį švelniai. Pirmos trys pokalbio minutės lems visą pokalbį, todėl leiskite meilei viešpatauti: „Nežinau, ar tai teisinga, bet tai, ką vakar man pasakei, tikrai mane įskaudino. Nenoriu tavęs užsipulti, bet noriu suprasti, ką turėjai omenyje.“ Pirmiausia, būkite malonus.

Būkite komanda

Dievo sumanymu vyrai ir žmonos yra skirtingi, ir mes turime gerbti tuos skirtumus. Santuokos suderinamumas grindžiamas ne vienodumu, o jūsų abiejų charakteriu, tikėjimu ir vertybėmis. Savo santuokos pradžioje aš dažnai atmesdavau ir neigdavau daugybę dalykų, kuriuos sakė ar darė Karen, nes aš jos nesupratau. Ji nebuvo tokia kaip aš! Pamažu sužinojau, kad tai yra gerai. Jei abu esate vienodi, tada vienas iš jūsų yra nereikalingas.

Šiandien mes esame komanda. Mes nekritikuojame vienas kito ir nesipuikuojame savo pranašumais, bet išmokome džiaugtis skirtumais. Štai kaip veikia santuoka. Mes kiekvienas turime skirtingas stipriąsias puses, ir tai leidžia mums padėti vienas kitam. Karen teikia tai, ko man trūksta, ir atvirkščiai. Mes esame stipresni kaip pora, nei esame individai.

Norėdami sėkmingai bendrauti, turite būti atidūs, kokiu balso tonu kalbate, turite skirti vienas kitam laiko, turite sukurti pasitikėjimo atmosferą ir pagardinti pokalbį tiesa su meile ir malone. Jūs taip pat turite sugebėti priimti vienas kito skirtumus. Siekite šių penkių tikslų ir pamatysite, kad jūsų tarpusavio bendrystė stiprėja.

Kai stiprėja bendrystė, stiprėja ir jūsų santuoka.

Jimmy Evansas
„MarriageToday“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

KITI STRAIPSNIAI