“Tikėjimu Mozė užaugęs atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti sunkumus negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Kristaus paniekinimą laikė didesniu turtu negu Egipto brangenybes, nes jis žvelgė į atlygį. Tikėjimu jis paliko Egiptą, neišsigandęs karaliaus rūstybės, nes liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį” (Hbr 11, 24-27).

Hebrajams laiško autorius mums sako, kad Mozė nusprendė atsisakyti Egipto princo gyvenimo „dėl Kristaus“ (Hbr 11, 26). Daugelis žmonių tai skaito ir stebisi, kaip Mozė žinojo apie Kristų, juk jis gyveno tūkstantį penkis šimtus metų prieš Jėzų. Aš jums pasakysiu, kaip: Mozė žinojo tikėjimu. Jis pasitikėjo Dievu. Skersdami Paschos ėriukus, izraelitai išpranašavo Kristaus mirtį. Mozė tikėjo, kad jei Dievas gyvulių krauju gali išgelbėti savo tautą nuo dešimtosios negandos – maro, Jis taip pat gali išgelbėti žmones nuo jų nuodėmių.

Tikėjimas ne tik išgelbėjo Mozę, bet ir padėjo pasirinkti paklusnumą. Matote, kai atsisakome šio pasaulio malonumų, norėdami sekti Kristumi, kelias niekada nėra lengvas. Mozė dykumoje įsitikino, kad tai tiesa, kai jis keturiasdešimt metų vadovavo užsispyrusiems ir besiskundžiantiems izraelitams. Tikėjimas jį palaikė. Tikėjimas – raktas.

Studijuodami evangelijas pastebėsite, kad Jėzus niekada negyrė savo mokinių už jų galią, išmintį ar aistrą. Tačiau kartais Jis gyrė juos už jų tikėjimą. Net mažas kaip garstyčios grūdas tikėjimas gali išjudinti kalną ir išmesti jį į jūros vidurį. Tikėjimas išvaro demonus. Tikėjimas leidžia Dievo jėgai pasireikšti pačiomis tamsiausiomis aplinkybėmis. Mozė turėjo tokį tikėjimą ir juo jis galėjo pasikliauti Dievu, kad šis įvykdys savo pažadus, net ir tuos, kurie išsipildys kur kas vėliau.

Malda: Tėve, aš noriu išsiugdyti gilų tikėjimą Tavimi. Padėk man apmąstyti tavo gerumą ir ištikimybę. Primink man Tavo duotus tikrus pažadus, sustiprink mano tikėjimą, kad rinkčiausi paklusti tau, net kai užduotis sunki. Meldžiu to Jėzaus vardu. Amen.

 „Jis gėdą dėl Kristaus palaikė didesnės vertės nei Egipto lobiai, nes laukė savo atlygio“ (Hbr 11, 26).

Michael Youssef, Ph.D.

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI