Taip dažnai mes pasiduodame pagundai ir imame lyginti save su kitais: kas sėkmingesnis, kas iškalbingesnis, kas turtingesnis, kieno mašina geresnė; kas ką nupirko, o kas pardavė, kieno namai jaukesni, kas dirba patrauklesnį darbą, o kieno vaikai protingesni; kas sveikiau gyvena, o kieno nuotraukos gražesnės socialiniuose tinkluose… Tam pabaigos nėra ir nebus. Net ir geri dalykai, jei žiūrėsime į kitus bei lyginsimės su jais, gali tapti mums didele kliūtimi sugrįžti prie savęs ir gyventi mums Dievo dovanotą gyvenimą.

Kai Dievas tave kūrė, Jis sudėjo viską, ko tau reikia, jog įgyvendintum savo pašaukimą. Jis sąmoningai ir iki mažiausių detalių viską apgalvojo ir sudėjo pačius geriausius dalykus: suteikė tik tau būdingus ir unikalius talentus bei pajėgumus, kūrybingumą, išvaizdą, kalbėseną bei balso tembrą. Jis sukūrė nepakartojamą asmenybę. Tu turi viską, ko tau reikia šiame gyvenime.

Kai Dievas kūrė visatą bei planetas, visa augaliją ir gyvūniją, Jis „matė, kad tai gerai“, bet kai sukūrė žmogų, Jis įvardino tai „labai gerai“. Labai gerai – reiškia nėra ko pridurti, nieko netrūksta, geriau jau nepadarysi.

Kai matome kito žmogaus talentą, sugebėjimus, ištvermę ar puikią išvaizdą, dažnai pagalvojame, kad to norėtume, tuo pat metu nuvertindami mums suteiktus talentus bei sugebėjimus. Tačiau kai tik bandome būti ne savimi, vargstame ir apsunkiname sau gyvenimą. Tarsi traukiame ne mūsų galioms skirtą pilną vežimą. Ypač tai būdinga tiems žmonėms, kurie dar savęs neatrado ir nepažino. Žinokime, kad Dievas išlieja patepimą tik ten, kai mes sekdami Dievu būname tuo, kuo Jis mus sukūrė būti – čia atsiveria didžiausi Dievo stebuklai – net jei reikia vienoje ar kitoje srityje padirbėti, mes išsipildome ir jaučiame malonę, esame laimingi ir laiminame aplinkinius savo būvimu.

Šioje vietoje noriu papasakoti vieno pastoriaus istoriją. Jis mėgsta rytais bėgioti, kad palaikytų puikią sportinę formą. Sykį ryte bėgdamas priekyje, maždaug vienos mylios atstumu, jis pamatė kitą bėgiką. Nusprendė pasivyti jį ir aplenkti, taip tarsi norėdamas laimėti nematomas varžybas. Po kelių minučių jis pasivijo neskubantį kitą bėgiką, patenkintas aplenkė, bet dar pabėgėjęs kelias minutes priekyje pastebėjo, kad „belenktyniaudamas“ prabėgo savo posūkį ir dabar teks gerokai grįžti atgal, kad pasiektų savo bėgimo tikslą laiku.

Ar taip kartais nenutinka ir mums, kai lenktyniaudami su tais, kurie to net nežino, mes iššvaistome daugybę savo jėgų ir laiko, o galiausiai, bent jau geriausiu atveju, tenka sugrįžti atgal, jei norime tęsti mums skirtą unikalią kelionę. Vienintelis varžovas, su kuriuo tikrai verta lenktyniauti – esame mes patys – tik mes galime įveikti savo distanciją, ir ją mums reikia įveikti kaip galima geriausiai – būkime geriausia savo paties versija, nes tokius mus sukūrė Dievas. Nei kaimynai, nei bendradarbiai ar broliai, seserys nėra mūsų konkurentai. Visiškai normalu, kad vieniems sekasi vieni dalykai, o kiti pirmauja kitose srityse – kiekvienam suteikta skirtinga malonė.

Karalius Saulius pavydžiai norėjo tos malonės, kurią Dievas buvo suteikęs Dovydui. Nors stipriai jį persekiojo ir ne vieną sykį taikėsi nužudyti Dovydą, Saulius pats prarado tai, ką turėjo – valdžią, sostą, artimųjų meilę bei tautos pagarbą. Saulių pražudė tai, kad jis norėjo įtikti kitų nuomonei ir nepaisė jam Dievo suteikto palankumo, o pavydas Dovydui net atėmė Sauliui protą.

Linkiu mums visiems pasimokyti iš Biblijos istorijų, įgauti Dievo išminties ir būti dėkingiems bei mėgautis mums asmeniškai suteiktomis Dievo dovanomis, nes taip keičiame istoriją ir palaiminame esančius šalia. Išdrįskime būti unikalūs – būkime savimi.

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI