TIKĖK DIEVU IKI GALO

by admin | Lap 6, 2020 | Blog'as

Gyvename sudėtingais laikais, kai niekas tiksliai nežinome, ką atneš rytojus, kaip pasisuks politiniai ar ekonominiai įvykiai, kokie bus išleisti nauji vyriausybės įsakymai ar nurodymai. Tereikia įsijungti telefoną ar televizorių ir iš ten iš karto pasipila gausybė įvairių nuomonių, požiūrių, pasvarstymų ir ateities spėjimų. Tenka kalbėtis su žmonėmis ir jie pilni baimės bei nevilties dėl rytojaus, dėl vaikų ateities, dėl savo laisvės, sveikatos ar finansų.
Iš vienos pusės žiūrint, tai tikrai labai liūdna perspektyva – nežinia, niekuo negali būti tikras, nėra nieko stabilaus šiuo metu, bedievystė įsidrąsinusi ir legalizuojama įstatymais; iš kitos pusės – ar mes turime pagrindo tikėti, kad čia, žemėje, rytojus bus geresnis? Kas mums, tikintiems krikščionims, pažadėjo, kad laikai taps šviesesni ir geresni?

Šioje sumaištyje pastebiu pati ir matau aplinkiniuose, kad dabar didžiausius smūgius patiria mūsų tikėjimas, t.y. esmė, kuo remiamės. Noriu kalbėti apie tam tikrus tikėjimo dėsnius, kurie, norim ar ne, veikia mus ir mūsų aplinką.

1. Dauguma tampa neteisi, jei jų centre nebelieka Dievo. Paklausite, kuo čia dėtas tikėjimas? O tai, kad tikėjimas yra labai asmeninis dalykas, jo negali suteikti jokia žmonių grupė. Ir jei staiga aplink tave dauguma pradeda kalbėti dalykus bei elgtis taip, kas prieštarauja Dievo Žodžiui, neša sumaištį, baimę, susiskaldymus bei netikėjimą pačiu Dievu, žinok, jie patikėjo kažkuo kitu, bet ne Dievu.
Čia norėčiau pateikti pavyzdį apie 12 žvalgų (žr. Skaičių 13-14 sk.), grįžusių apžiūrėjus Kanaano žemę: 10 iš jų grįžo su bauginančiomis žiniomis, kad Kanaano miestai yra gerai įtvirtinti, o žmonės – aukšti ir stiprūs. Tačiau kiti du – Jozuė ir Kalebas – parnešė optimistiškesnius įvertinimus. Jie paliudijo, kad Kanaanas yra gerai įsitvirtinęs, ir kad jį valdo galingi žmonės. Tačiau jie teigė, jog Dievas atiduos pergalę savo tautai.
Izraelitai išklausė abiejų nuomonių ir nusprendė neklausyti Jozuės ir Kalebo patarimo. Žmones užvaldė baimė ir visaapimantis nerimas. Svajonė užkariauti kraštą greitai išsisklaidė. Dauguma atsisuko prieš Mozę, kaltindami jį tuo, jog šis išvedė juos iš Egipto tik tam, kad (kaip jie manė) paliktų negyvenamos dykumos spąstuose. Dievo akyse tokia Izraelio reakcija reiškė visišką tikėjimo nebuvimą ir Jis neleido nei vienam netikėjusiam Juo įeiti į pažado žemę – tauta dar 38 metus klajojo dykumoje. Į Kanaaną iš vyresnės kartos įžengė tik Jozuė su Kalebu, kurie nesuabejojo Dievu ir nekėlė panikos.

2. Dievas laimina ne tavo nuomonę, bet paklusnumą. Dievas yra nuostabus ir mylintis pašnekovas ir tikrai įdėmiai išklauso kiekvieno mūsų nuomonių, nuogastavimų ar nerimo, abejonių ir net netikėjimo, Jis nuramina ir padrąsina; tačiau griežtai sudraudžia, o kartais net patraukia savo apsaugą, jei mes užsispyrę laikomės savo nuomonės ir nepaklūstame Jam.
Jonos istorija puikus pavyzdys. Dievas pasiuntė Joną į Asirijos sostinę Ninevę perspėti miestą dėl galimo sunaikinimo ir paraginti atsisakyti nedoro gyvenimo. Iš pradžių Jona nenorėjo būti paskirtas šiam darbui ir išvykti. Jonos dienomis Asirija Izraeliui buvo sunki našta. Jei Ninevė buvo pasmerkta, Jona neturėjo jokio noro padėti miestui išvengti pražūties, jis turėjo labai aiškią ir istoriniais faktais pagrįstą nuomonę, kurios tvirtai laikėsi. Tačiau Dievui tai nebuvo svarbu: patekęs į audrą bei tris dienas išbuvęs banginio pilve Jona atgailavo dėl savo užsispyrimo ir pasilenkė Dievui. Galiausiai, kaip Dievas ir įsakė, jis nuvyko į Ninevę. Jo pasirodymas sukėlė precedento neturėjusią reakciją: visi miesto gyventojai nuo karaliaus iki paskutinio vargšo atsidavė Dievo malonei ir smerkė save už nedorą gyvenimą. Todėl Dievas pakeitė savo nuosprendį ir pagailėjo miesto. Nors Jona ir vėl buvo nepatenkintas bei piktas ir turėjo kitokią nuomonę, Dievas aiškiai pasakė, jog mato žymiai plačiau nei žmogus: „Tau gaila augalo, dėl kurio tu nei vargai, nei jo auginai. Jis per vieną naktį užaugo ir per vieną naktį pražuvo. Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės, šio didelio miesto, kuriame gyvena daugiau negu šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, kurie nemoka atskirti dešinės nuo kairės, ir, be to, daug gyvulių?“ (Jonos 4, 10-11).

3. Kai pasitiki Dievu, milžinai tampa žiogais. Kaip jau minėjau anksčiau, tikėjimas Dievu niekada nesiremia išorinėmis aplinkybėmis. Nors jos gali riaumoti ir gąsdinti, tikinčiojo širdis lieka rami, nes nenuleidžia vidinių akių nuo Viešpaties. „Taip sako Viešpats, Izraelio Šventasis: ‚Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė‘ “ (Izaijo 30, 15).
Prisiminkime Dovydo ir Galijoto kovą. Tėvo pasiųstas Dovydas paklusniai nešė broliams maistą, kurie tuo metu kovojo karaliaus Sauliaus kariuomenėje, nors kova to nelabai galima būtų pavadinti, o labiau didžiule emocine įtampa bei baime, kuri buvo sukausčiusi visą Sauliaus kariuomenę, kai filistinų milžinas Galijotas viešai riaumodamas keikė ir tyčiojosi iš izraelitų Dievo bei tautos. Dovydas blaiviai suvokdamas situacijos pavojingumą neišsigando ir nesuabejojo Dievo ištikimybe. Jis suprato savo paties silpnumą, tai buvo akivaizdu, kai nepaėjo su Sauliaus duotais šarvais, bet juo visai nesirėmė ir mūšio lauke Galijotą pasitiko ne vienas, bet su Viešpačiu priešakyje: „Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu. Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje. Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“ (1 Samuelio 17, 45-47). Kova buvo neįtikėtinai trumpa, užteko vieno taiklaus akmenėlio smūgio ir milžinas buvo patiestas ant žemės, antru smūgiu nulėkė milžino galva nuo pečių – karas laimėtas, visa tauta išgelbėta.

4. Anksčiau ar vėliau (dažną kartą vėliau) Dievas apdovanoja paklusnumą. Šioje vietoje galima būtų kalbėti apie visus 3 prieš tai išvardindus punktus, tačiau norėčiau grįžti prie Kalebo istorijos. Nors jis nesuabejojo ir tikėjo Dievo duotu žodžiu, kad izraelitai gali užimti Kanaano žemę jau po 2-jų klajonių metų, jo tikėjimas ir paklusnumas Dievui buvo apdovanotas tik po 38-erių metų: „Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės” (Skaičių 14, 24).

Todėl noriu padrąsinti kiekvieną šiandien remtis ne tuo, ką matome ar girdime aplinkui, pasikliauti ne sava ar artimo nuomone, kad ir kaip ji pagrįstai ir protingai skambėtų. Nuomonė – ne kas kita kaip mūsų tikėjimas. Leiskime, jog pats Dievas ją formuotų ir tvirtintų mūsų gyvenime.
Mes gyvename ne ekonominės, ne moralinės ir net ne politinės krizės laikotarpiu, visi šie dalykai yra tik simptomai, tik pasekmė. Mes gyvename tikėjimo krizės metu.
Dievas tikrai nėra abejingas žmonių skausmui ir nusivylimui, neteisybės ar neteisumo įsigalėjimui. Jis labiau nei kas kitas iš mūsų dėl to išgyvena ir rūpinasi teisingumo atstatymu, tačiau mūsų dalis – pirmiausia ieškoti pačio Dievo, Jo buvimo, Jo veido, o visa kita bus pridėta. „Tad nejaugi Dievas neapgins savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi dieną ir naktį, ir dels jiems padėti? Sakau jums: Jis apgins jų teises labai greitai. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Luko 18, 7-8).

Jūratė Kapačinskienė

« Grįžti į blog’ą

KITI STRAIPSNIAI