Kodėl lytiniai santykiai iki santuokos traukia labiau nei santuokoje?

Tikrai labai geras bei atviras klausimas krikščioniškoje aplinkoje? Dažną kartą žmonės taip mąsto, tuo tiki, bet to neįvardina. Tiesiog tyliai nešioja tai širdyje, nes „negražu ir nešventa“ taip kalbėti, kas prieštarauja Dievo Žodžiui. Tačiau atviri ir nuoširdūs klausimai niekuomet negąsdina Dievo. Priešingai Jis laukia, kad mums atvertų savo mintis bei kur kas daugiau – mažais žingsneliais, diena po dienos apreiškia savo išmintį, kuri aprašyta Šventajame Rašte.

Atsakant į viršuje užduotą klausimą, norėčiau pradėti nuo to, kad mintis, jog seksas iki santuokos (o gal net nemąstant apie santuoką) yra būtinas ir be galo reikalingas kiekvienam sveikam žmogui, yra be galo paplitusi mūsų dabartinėje kultūroje. Jaunimas lytinį gyvenimą pradeda gyventi vos sulaukęs 13-14 metų, apie tai viešai kalbama, apie tai kuriami bei rodomi filmai, daug dedama pastangų, kaip mokinti jaunimą apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo ir pan. O mintis, kad žengti į santuoką, neišbandžius, ar tas vienintelis man „tinka lovoje“ ar „neturint patirties“ atrodo net bauginanti. Šiandien kalbėti apie lytinį susilaikymą iki vedybų yra labai nepopuliaru. Daug kas net nemąsto, kad nekaltybė iš viso turėtų būti saugoma ar vertinama.

Tikrai rašau ne tam, kad parodyčiau, jog lytiniai santykiai yra kažkoks blogis, nejaukus ir nemalonus dalykas, kurį turime slėpti po devyniais užraktais. Seksas – yra Dievo dovana žmogui! „Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia“ (Pr 4, 1).Taip, būtent pats visatos ir žmonijos Kūrėjas, kurį mes įvardiname kaip Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv. Dvasią, tokiu būdu sukūrė žmogų, kad jo esminiai kūno poreikiai būtų tenkinami ir tokiu būdu teiktų didelį malonumą. Nė vienam nereikia aiškinti, kad sveika ir gera mityba, teikia kiekvienam didelį pasitenkinimą. Poilsis – ne tik malonus, bet ir būtinas, norint išlikti sveikam bei energingam. Nuoširdus ir atviras bendravimas – kiekvieno žmogaus būtinybė, norint išlikti sveiko proto. Štai kodėl gyvename šeimomis bei bendruomenėmis, o didžiausia bausmė – būti atskirtam nuo žmonių ir išorinio pasaulio vienutėje.

Seksas – ne išimtis, jis yra be galo malonus bei teikiantis dideles perspektyvas – jo dėka atsiranda naujos kartos, šeimos, giminės, bendruomenės, tautos, valstybės. Tai kodėl juo negalime mėgautis laisvai ir su kuo tik norime bei kada tik norime?

Įdomu tai, kad Dievas, kurdamas žmogų, kitus gyvybiškai svarbius jo poreikius įskiepijo nuo pirmų gimimo akimirkų: vos tik gimusiam mažyliui reikalingas maistas, mylimo žmogaus artumas bei bendravimas, poilsis – saldus miegas. Apie lytinį intymumą dar toli gražu net nėra jokių minčių. Jis susiformuoja kur kas vėliau, kai žmogus ima bręsti bei suvokti save kaip asmenybę. Tai akivaizdžiai rodo, kad žmogaus lytinio aktyvumo pasireiškimui yra suteiktas tam tikras laikas, na bent jau to laiko pradžia, nes pabaigai ribų nėra.

Šioje vietoje galima būtų seksą sulyginti su ugnimi – ugnis yra labai reikalinga, kartais net be galo traukianti bei žavinga, bet tik tol, kol ji turi saugias ribas. Ugnies šiluma žmogus mėgaujasi nuo senų senovės, ji net yra jaukumo bei saugumo simbolis. Visada malonu prisiminti tas akimirkas, kai sėdime vakare su draugais prie laužo ar kūrename namuose židinį, kai dega žvakės, šilta ir traška besikūrenančios malkos. Tai ramina ir guodžia širdį.

Tačiau visiškai priešingas emocijas bei išgyvenimus sukelia nevaldomos ugnies vaizdas. Vien tik prisiminus dar neseną įvykį, kai 2017 m. birželį Londone vos per kelias valandas sudegė 27 aukštų daugiabutis – žmonės šoko per langus, liudininkai tvirtino, kad matė baimę, niokojimą bei pražūtį. Žuvo 71 žmogus, 203 neteko artimųjų bei savo namų. Tokia ugnis ne tik nežavi, bet kelia siaubą vien tik apie pagalvojus, ką ir kaip greitai ji gali suniokoti.

Taigi ugnies ar vandens ribas mums lengva suvokti, o kokios yra sekso ribos bei kaip jų laikytis? Į šį klausimą labai paprastai atsako pats Šventasis Raštas, vėl grįžtame prie žmogaus Kūrėjo išminties bei pradinių Jo tikslų žmogui.  Mato Evangelijoje pats Jėzus atsako: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: ‚Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.‘ Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 3-6).

Čia kalbama apie dviejų žmonių sąjungą, sandorą arba mūsų santvarkoje suprantama santuoką. Taigi, Biblija akivaizdžiai brėžia lytinių santykių ribą – santuoka, kada žmogus – vyras bei žmona – tampa vienas kūnas. Šioje Šv. Rašto eilutėje dar yra akivaizdu, kad Dievo planas žmogui – viena santuoka ir vienas lytinis partneris visam gyvenimui.

Grįžtant prie mūsų klausimo – kodėl lytiniai santykiai labiau vilioja iki santuokos? Na, kaip ir Edeno sode, kodėl Ieva susigundė būtent tuo vieninteliu uždraustu medžio vaisiumi, o ne tuo, kas buvo leista ir suteikta. Be abejo, šioje vietoje reikia kalbėti ir apie gundytoją, kuris žmogui nupiešia vienpusį vaizdą – gundo, parodo tik dalį tiesos ir tokiu būdu apgauna. Kalbant apie lytinius santykius iki santuokos ar ne santuokoje ir to naudą bei patiriamą malonumą, yra tiesiog nepastebimas esminis dalykas – seksas nėra tik fizinis veiksmas, neturintis gilesnių atoveiksmių. Žmogus lytiškai susijungdamas su kitu asmeniu susijungia ir savo emocijomis, sąmone, arba kitaip tariant, susijungia sielos ryšiais. Šie ryšiai yra kur kas stipresni mūsų sąmonei ir pasąmonei nei mes patys galime įsivaizduoti. Jie susaisto žmogaus sielą bei jo širdį ir nutrūkus tokiems santykiams žmogus praranda dalį savęs. Čia kalbu ne tik apie sudaužytą širdį, sukilusias blogas emocijas ar neigiamą santykių patirtį, bet ir apie liekančius sielos pančius, kurie varžo ir trukdo sveikai žengti toliau santykių plotmėje. Kiekviena lytinių santykių patirtis tam tikra prasme nuodija žmogaus sielą ir kietina jo širdį, kai tarpusavio santykiai nutrūksta. O net jei jie nenutrūksta, bet abu partneriai nesituokia, tai neigiamai veikia jų gyvenimo kokybę. Harvardo universiteto studija rodo, kad:

1. 1. Moterys, kurios išteka ir nesiskiria:
      a) mažiau ir rečiau serga depresija, lyginant su netekėjusiomis arba gyvenančiomis nesusituokus;
      b) turi mažesnę galimybę tapti nusikaltėlių aukomis;
      c) rečiau patiria smurtą;
      d) jų didesnė savivertė.
   2. Vyrai, kurie veda ir neišsiskiria:
      a) uždirba daugiau pinigų (net turėdami vienodą išsilavinimą);
      b) gyvena ilgiau;
      c) jų savivertė didesnė už tuos, kurie nevedę ar gyvena nesusituokę;
      d) rečiau serga ir būna sužaloti.

Išvada, kad žmonės, kurie gyvena pagal Dievo sugalvotą planą – gyvendami santuokoje ir stengdamiesi ją išlaikyti, yra kur kas laimingesni bei sėkmingesni.

Lytinių santykių malonumas santuokoje labai priklauso nuo sutuoktinių tarpusavio santykių – pagarbos, abipusio supratimo, atvirumo bei saugumo būnant drauge. Lytinių santykių santuokoje esmė yra patenkinti savo sutuoktinį, o ne atvirkščiai – jį išnaudoti, siekiant pačiam patirti malonumą. Šių dalykų reikia mokytis, jie nėra natūralūs mūsų egoistiškai žmogiškai prigimčiai. Tačiau sekant Dievo numatytu keliu savo asmeniniame gyvenime, sutuoktiniai artėja ir vienas prie kito širdies – didesnis susiklausymas, jautrumas, pagarba kito skirtumams bei natūraliai didesnis pasitenkinimas lytinio artumo metu. Ir, žinoma, priešingai, jei santuokoje vyrauja nepagarba, barniai, nesusipratimai, nuoskaudos, žaizdos ir neatleidimas. Tokie santykiai tolina vieną nuo kito, o apie lytinį pasitenkinimą nėra nė kalbos, nes akys krypsta tolyn nuo sutuoktinio. Todėl manau, kad neišlaikant artimo ir šilto tarpusavio santykio santuokoje, žmonės leidžia gyvuoti mitui, kad seksas iki santuokos teikia daugiau malonumo, nors realiai taip nėra.

Jūratė Kapačinskienė

KITI STRAIPSNIAI

Mano sode augo dvi nedidelės hortenzijos, pirktos gėlių parduotuvėje ir pasodintos į du nedidelius medinius vazonėlius, kuriuos tuo metu turėjau. Tuos vazonėlius laikiau lauke, prie vidinio kiemo langų. Kažkada gražiai žydėjusios, jos pastaruoju metu tik leido naujus stiebelius su mažais lapeliais, bet naujų žiedų vis metai iš metų nesukraudavo. Jau maniau, kad reiks jomis kažkaip atsikratyti, nes grožio, kurio tikėjausi, iš jų nesulaukiau. „Matyt, prasta rūšis“, – padariau tokią išvadą.

Tuo pat metu kitame dideliame lauko vazone amarai negailestingai užpuolė kitą mano gražų augalą, kurio, deja, išgelbėti nebepavyko. Chemikalai amarus išnaikino, tačiau jau ir medelis buvo negailestingai suniokotas. Teko jį išmesti. Liko tik vazonas su krūva žemių. Jas išmesti gailėjau, nes žemes čia, Anglijoje, augalams pirkti reikia, todėl per rudenį ir žiemą vazonas stovėjo lauke. Lietingas sezonas padarė savo – vazone vis buvo pilna vandens ir žemės jau atrodė ne itin puikios būklės.

Atėjus pavasariui nusprendžiau susitvarkyti sodelio gėles, nedideles dvi hortenzijas persodinau. Vienai teko senasis didelis vazonas su patižusiomis žemėmis. Nieko labai nemąstydama sukausi iš padėties, tikrai nesinorėjo išlaidauti ir vėl pirkti naujas žemes bei sodo vazonus.  Po kelių savaičių iš karto pastebėjau, jog hortenzija, įsodinta į senąjį vazoną, iš karto ėmė keistis – išleido ilgus kotus, pradėjo dygti dideli lapai, dar po kelių savaičių – pražydo. Mažas gėlės krūmelis neįtikėtinai pasikeitė – ištįso, išsiplėtė į šonus ir žydėjo karališkais žiedais. Jo broliukas, kitas toks pats hortenzijos krūmelis taip pat sustiprėjo, tačiau vis tiek neprilygo parūgusion žemėn įsodintam draugui.

Stebėjau šį keistą reiškinį ir mąsčiau, jei žemes būčiau išmetusi ar nusausinusi, dirva būtų praradusi savo stebuklingą galią – reikiamą rūgštingumą, o jei hortenziją būčiau palikusi sename mediniame vazonėlyje, ji nebūtų tapusi sodo puošmena. O dabar jos abi tobulai atsakė viena kitos poreikius – gėlė iš žemės pasisavino „per didelę“ drėgmę ir rūgštingumą bei giliai suleido savo šaknis, o žemė, atidavusi drėgmės perteklių, tapo derlinga ir gyvybiškai svarbi.

Ar ne taip būna ir žmonių gyvenime, kai susitinka dvi atskiros asmenybės, sukuria šeimą, suteikia viena kitai to, ko trūksta. Nors žmonės visiškai skirtingi (vienas ramus, sėslus bei apmąstantis, kitas emocingas, energingas bei mėgstantis pokyčius) papildo bei palaiko vienas kitą, nereikalauja, bet atiduoda. Aukojasi viens kitam, patarnauja. Ar ne tuomet abu klesti, gyvena visavertį gyvenimą ir mėgaujasi juo? Ar ne tuomet geriausiai matoma būna Viešpaties išmintis – kad mes pašaukti patarnauti, pagelbėti ir palaikyti vienas kitą, o ne reikalauti sau dėmesio ar keisti artimą pagal savo pavidalą bei vienpusišką nuomonę. Atrodo du skirtingi, net priešingi dalykai – įrūgusi, tuščia žemė bei išsekęs, nurašytas augalas – gali tapti tobulu kūriniu – gražiais žiedais kvepiančių krūmu bei naudinga ir derlinga dirva. Tikrai, nesusidūrę kartu ir nepapildę vienas kito nebūtų tapę tuo, kuo dabar galiu grožėtis kiekvieną mielą dieną – nuostabiu deriniu mano sodui.

Jūratė Kapačinskienė

KITI STRAIPSNIAI