« Grįžti į blog’ą

Visi norime būti sveiki, motyvuoti, klestintys visose gyvenimo srityse, vienu žodžiu, – sėkmingi. Kodėl tad ne visi tokie būname, nors ir sakome, kad tikime Visagaliu Dievu? Kodėl Dievas vienus, rodos, laimina labiau nei kitus? Nejaugi Dievas neteisingas ir šališkas?

Dievas tikrai nėra šališkas ir visus savo vaikus myli bei auklėja vienodai. Jis aiškiai savo Žodyje sako: „Aš amžina meile tave pamilau, todėl esu tau ištikimas” (Jer 31, 3). Jei Dievas iš savo pusės yra padaręs viską, kad mes galėtume gyventi visavertį gyvenimą, reiškia yra dar mūsų pusė, nuo kurios daug kas priklauso.

Čia norėčiau išskirti 3 esminius dalykus, kurie be galo svarbūs mums, tikintiems, norint matyti pergales bei Dievo šlovę savo gyvenime:

1. Nuoširdus ir atkaklus darbas. Patinka mums tai ar ne, bet Dievas žmogų paskyrė dirbti: „Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų” (Pr 2, 15). Be pirminio tikslo – pažinti savo Kūrėją, kiekvienas žmogus turi savo darbą, kurį nuoširdžiai ir stropiai turėtume dirbti. Ir visai nesvarbu, kiek tau metų, ar kokia tavo profesija, Šv. Raštas moko dieviško sėkmės principo: „Ir ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms“ (Kol 3, 23). „Viską, ką darote, darykite su meile” (1 Kor 16, 14). Dievas sukūrė žmogų darbuotis, kurti, atrasti, sugalvoti, prižiūrėti bei įgyvendinti – mes esame sukurti pagal Dievo pavidalą.

Nesame sukurti tingėti ar sėdėti vienoje vietoje. Žmogus jaučiasi laimingas ir išsipildęs veikdamas bei kurdamas. Mūsų visų paslėptas lobis – sugebėjimas dirbti bei įgyvendinti tai, ko dar nematome. “Kas dirba savo žemę, turi pakankamai duonos, o kas seka tuštybe, tam trūksta proto” (Pat 12, 11). “Lengvai įgytas turtas greitai sunyksta, kas kaupia dirbdamas- praturtėja” (Pat 13, 11).

Ar tai reiškia, jei aš dirbsiu bet ką ir be poilsio, būsiu sėkmingas? Na, lazda turi du galus, todėl ir darbas dėl darbo arba darbas, kad tik praturtėčiau, sėkmės neatneš. Kur slypi tavo sėkmės šaltinis? Geriausiai žino tavo Kūrėjas, mums Jis paliko puikų darbo bei poilsio pavyzdį – šešias dienas dirbti, o septintą ilsėtis. Kitaip sakant, šis klausimas veda prie 2 punkto.

2. Paklusnumas Dievui. Tik artimai bendraudami su savo Viešpačiu, vis labiau pažindami Jo valią bei girdėdami Jo balsą, pasitikėdami Juo, kaip geru Tėvu, galime būti Jam paklusnūs. Nuoširdžiai ir sunkiai dirbdami bei ieškodami Jo valios ir vedimo, sulauksime sėkmės bei gerų rezultatų. “Pavesk savo darbus Viešpačiui, ir tavo sumanymai pasiseks” (Pat 16, 3). Jei nesukčiausime dirbdami, mokėsime mokesčius, neišnaudosime kitų ir neegsime, bet rūpinsimės silpnesniu, dosniai padėsime ir patarnausime, net ne visada už atlygį, – būsime jautrūs Dievui bei žmonėms, tikrai sėkmė mus aplankys.

Ne visi mūsų sumanymai gali ir turi įsigyventi, ne visiems sumanymams ir esame sukurti. Dažną kartą net patys nežinome, kas mums geriausiai sekasi, kol neatsiduriame tam tikrose aplinkybėse. O Dievas žino ir net paskyrė mums tam tikrus darbus atlikti: „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2, 10).  Turėtume bendraudami su Dievu klausti Jo valios bei vedimo net mūsų kasdieniuose darbuose. Jis teikia minčių bei idėjų, kurios stebuklingai paspartina eigą bei apeina nepalankiai susiklosčiusias aplinkybės.

Kartais Dievas panaudoja visas, net mums nesuvokiamas aplinkybes, net tuomet, kai atrodo skaudžiai kenčiame. Visa laimė, kad kančia tikrai nėra galutinis mums Dievo tikslas, bet dažną kartą Jis ją naudoja mūsų kvailam užsispyrimui bei išdidumui palenkti. „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus” (Pat 3, 5-6). “Aš žinau, kokius sumanymus turiu dėl jūsų,- sako Viešpats.- Sumanymus jūsų gerovei, o ne nelaimėms, ir ateitį su viltimi” (Jer 29, 11).

Auklėdama savo vaikus puikiai matau, kad vienam kartais reikia sunkesnių aplinkybių bei didesnio reiklumo, o kitam užtenka vieno žodžio, jog tam tikri darbai būtų atlikti. Mano kaip mamos širdis labai džiaugiasi, kai vaikams pavyksta padaryti tam tikras užduotis, net jei kartais reikia mano pagalbos ar prisilietimo. Taip pat ne visus jų sumanymus aš skubu įgyvendinti, suprasdama, kad kai kurie jų norai bei darbai gali jiems patiems stipriai pakenkti.

Taigi paklusdami Dievo valiai ir kruopščiai bei nuoširdžiai darydami tai, kas priimtina Jo akyse, sulaukiame sėkmės. „Viešpatie, Dieve, būk mums geras, įtvirtink mūsų darbus, daryk mūsų darbus sėkmingus!” (Ps 90, 17).

3. Išugdytas charakteris. Galiausiai suprantame, kad gyvenimo pabaigoje su savimi negalėsime pasiimti nieko, kas uždirbta ir materialu, nieko, ką plika akimi galime matyti, tačiau bet kokio Dievo mums patikėto darbo ir aplinkybių pirminis tikslas – pakeistas ir atnaujintas mūsų vidus, išugdytas charakteris. O už kiekvieną gerą darbą bus dosniai atlyginta ir niekas nepraslys pro mūsų Viešpaties akis. Todėl nenustokime nuoširdžiai bei uoliai darbuotis, pastiprinkime vienas kitą, nes galutinis siekis yra gerokai didesnis, nei mes galime įsivaizduoti. „Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima-amžina“ (2 Kor 4, 16-18).

Tikinčiojo žmogaus tikslas ir sėkmės garantas visuomet yra ir bus gyvenimas amžinybėje su Dievu. Tenka bendrauti su labai turtingais bei daug pasiekusiais žmonėmis, jie pripažįsta, kad vien tik uždirbti pinigai bei čia įgytas turtas laimės bei sėkmės neatneša ir gyvenimo džiaugsmo daugiau nesuteikia. Tačiau įgyvendinti nelengvi darbai einant kartu su Dievu ir ieškant Jo valios, minkšta, jautri bei aplinkinius mylinti širdis, išugdytas charakteris – tai mūsų, tikinčių Visagaliu Dievu, didžiausias turtas, sėkmė ir siekinys.

Jūratė Kapačinskienė

KITI STRAIPSNIAI

« Grįžti į blog’ą

Visi mes kažkurioje srityje jaučiamės nesaugūs bei neužtikrinti, ir kiekvienas su tuo neužtikrintumu elgiamės savaip, teisingai ar neteisingai. Prieš keturiasdešimt metų Karen buvo labai drovi ir nesaugi, kiekvienas tai galėjo pasakyti. Vos tik pasijutusi nesaugi, ji slėpdavosi, lyg ją kas pultų.

Kai aš pasijusdavau nesaugus, atstatydavau krūtinę ir spoksodavau iš aukšto, elgdamasis kaip tikras „macho“ (vert. past. „kietas vyrukas“). Abu savo nesaugumą reikšdavome skirtingai.

Kiekvienas asmuo kartais jaučiasi nesaugus, ir toje vietoje gali veikti tiek Dievas, tiek velnias. Pasaulyje saugumo ieškoma siekiant pinigų, galios, populiarumo ar tobulos išvaizdos. Tačiau tai nesuteikia saugumo. Vienintelis kelias, kaip įveikti mūsų neužtikrintumą, yra asmeninis santykis su Dievu.

Kai kurie Hebrajams 11 skyrių vadina „tikėjimo“ skyriumi, o 1 Laiško Korintiečiams 13 skyrių -„meilės“ skyriumi. Man patinka 91 psalmę vadinti „saugumo“ psalme. Jei norite gyventi saugiai, tai puiki vieta, kurią verta skaityti, įsiminti ir medituoti.

Pirmoje eilutėje sakoma: „Tas, kuris gyvena Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje pasilieka”. Kitaip tariant, jei pasiliksite Jame, Dievas ir užtikrins jums prieglobstį.

„Aukščiausiojo globoje, Visagalio šešėlyje“ – reiškia leisti laiką Dievo akivaizdoje meldžiantis.  Kai jaučiatės nesaugūs, malda yra jūsų saugumas.

Karen ir aš galų gale išmokome maldoje išsakyti ir perduoti savo neužtikrintumą Dievui. Yra trys būdai, kaip jį nugalėti:

1. Atsigręžk į Dievą. Tegul Jis tampa tavo prieglobstis ir tvirtovė, kaip parašyta Psalmių 91 skyriaus 2 eilutėje. Kai Pauliui buvo duotas „dyglys kūne“ (2 Kor 12, 7), jis meldėsi prašydamas Dievo pašalinti savo problemos šaltinį.
Atsakydamas Dievas jam pasakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9). Tai veda į antrą žingsnį…

2. Pasinaudok savo silpnumu. Kai mes esame silpniausi, Dievo galia pasireiškia stipriausiai mūsų gyvenime. Štai ką atrado Paulius.
Ar tai reiškia, kad neturėtume stengtis tobulėti ar turėtume susitaikyti su kiekvienu mūsų gyvenimo išbandymu? Ne! Bet mes turėtume suvokti, kad mums reikia Dievo. Kai mes pripažįstame savo silpnybes ir atiduodame jas Dievui, Jis tą neužtikrintumą paverčia stiprybe. Išpažindami, jog mums reikia pagalbos, sustiprėjame.

3. Pasitikėkime Dievo malone. Tai reiškia, kad mums nereikia užsitarnauti Dievo malonės. Mums nereikia nieko nusipelnyti. Malonė yra nepelnyta, ir Dievas pasakė Pauliui, kad Jo malonės pakanka. Jos pakanka net tuomet, kai esame visiškai žlugę.
Man patinka būti seneliu, net kai mano anūkai lipa ant mano kelių dėvėdami pilnas sauskelnes. Ar tas kvapas verčia mane mažiau juos mylėti? Visai ne! Mano meilė jiems neturi nieko bendra su tuo, ar jie švarūs, ar ne. Aš visuomet laukiu, kada jie ateis pabūti mano glėbyje.

Dievas taip pat yra toks. Nepaisant to, ką padarėme, esame laukiami Jo akivaizdoje. Dievo malonė mus sveikina, tuomet Dievo meilė mus sutvarko ir pakeičia tą nešvarų vystyklą.

Jei esi žmogus, tikrai tavo gyvenime yra sričių, kur jautiesi nesaugus. Išpažink jas Dievui. Pasislėpk Jo tvirtovėje ir paprašyk, kad Jis pakeistų tavo silpnybes į stiprybę. Jis gali… ir Jis padarys.

Jimmy Evansas
„MarriageToday“ įkūrėjas ir generalinis direktorius

KITI STRAIPSNIAI

« Grįžti į blog’ą

„Mano siela džiaugsis Viešpačiu, džiūgaus dėl Jo pagalbos” (Ps 35, 9).

Ar gali džiaugtis Viešpačiu ir būti ramus, kai išgirsti baisią ligos diagnozę; kai tavo paauglys vaikas negrįžta namo; kai kaimynai važiuoja ilsėtis, o tu ką tik netekai darbo; kai turi išsikraustyti iš namų, bet neturi, kur prisiglausti?

Niekas mūsų geriau neatgaivina kaip asmeniškai gautas Dievo Žodis šiai dienai, kaip Dievo Dvasios prisilietimas bei plačiai atvertos mūsų vidinės dvasios akys. Tuo metu, kai suvokiame Dievo gerumą ir pasitikime Juo, nors aplinkybės kinta ne mūsų naudai, kad Jo pažadai, apsauga bei pagalba ateis pačiu laiku, nepavėluos. Kai žengiame vandeniu ir tvirtai įsikabiname į Dievo ranką, jog ji išlaikys, įvykdys, ką pažadėjo mūsų gyvenime, tuomet atsiveria tikroji laisvė – mes ne tik nebijome nuskęsti, bet dar ir esame atgaivinami to vandens purslų, įgauname daugiau šviežių jėgų bei patiriame atgaivą – poilsį ten, kur buvome varginami sunkių bei neįveikiamų aplinkybių.

Jei kova yra mūsų jėgoms per sunki, leiskime Dievui kovoti už mus – Jis padarys mums neįmanomą dalį, o mes būsime atgaivinti ir išgelbėti. ” ‘Nebijokite ir neišsigąskite šitos daugybės, nes kova yra ne jūsų, bet Dievo. Rytoj išeikite prieš juos. Jie eis Zizo įkalne ir jūs sutiksite juos slėnio pabaigoje, ties Jeruelio dykuma. Jums nereikės kovoti. Išsirikiuokite, stovėkite ir stebėkite, kaip Viešpats jus išgelbės. Judo ir Jeruzalės gyventojai, nenusigąskite ir nebijokite! Rytoj išeikite prieš juos, nes Viešpats bus su jumis!’ “ (Kr 20, 15-17).

Nepamirškime, kad džiaugasmas Viešpatyje yra mūsų jėga! Kad ir kas vyktų aplinkui, melskime, jog Dievas kasdien būtų tvirta mūsų atrama.

J.Kapačinskienė

KITI STRAIPSNIAI